Pica – vienas populiariausių ir dažniausiai aptarinėjamų itališkos virtuvės šedevrų. Lietuvoje įprasta šį patiekalą gaminti itin plonu padu, gardinti ingredientų gausa bei skonį dar labiau paryškinti įvairiausiais padažais. Vis dėlto, tokios mūsų tradicijos italams svetimos. Tad kaip, anot jų, reikėtų atpažinti tikrą itališką picą?
Pica – per pusantros minutės
Kaune gardžiausiais skoniais bei aromatais nuvilnijo picų kepimo forumas „Pizza Forum“, kurį drauge su staliukų rezervacijų sistemos „Tablein“ kūrėjais organizavo kompanija „Įranga restoranams“. Renginio metu kulinarinio šedevro subtilybėmis dalinosi iš Italijos į Lietuvą specialiai atvykęs profesionalus kepėjas Claudio Rampinini.
Paslapčių mokymų metu buvo atskleista daug: iš specialisto lūpų sklido patarimai apie miltus, tešlos maišymo bei kildinimo subtilybes, fermentacijos procesus, kepimo įvairiose krosnyse ypatumus. Susirinkusiuosius stebino vos per pusantros minutės iškepančios picos, kurias kiekvienas dalyvis ragavo, jas vertino, aptarinėjo skirtumus.
Kokybės rodiklis – pica „Margarita“
Nors renginys buvo skirtas restoranų atstovams, tačiau savo šalyje garsus pizzaiolo pažėrė daug kiekvienam gurmanui tinkančių patarimų. Paklaustas, kaip suprasti, jog restorane užsisakyta pica yra ruošta pagal tikras itališkas tradicijas, C.Rampinini nedaugžodžiavo: „Viskas slypi paprastume. Pas mus priimta, kad „mažiau yra daugiau“. Ingredientų neturi būti daug, tačiau šie privalo išsiskirti aukščiausia kokybe. Puikiausias visos mūsų filosofijos pavyzdys ir kokybės rodiklis gali būti pizza Margherita. Jeigu valgiaraštyje pabrėžiama, jog pica ruošiama naudojant San Marzano pomidorus, sunokusius Vezuvijaus papėdėje, itališką Mozzarella fior di latte sūrį, ypač tyrą alyvuogių aliejų bei šviežius baziliko lapelius – galima tikėtis geriausio!“
Profesionalus kepėjas pabrėžė, kad jei valgant „Margaritą“ juntami ryškūs skoniai, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų ar net raudonėlių, iškart verta suabejoti: dažniausiai jais siekiama užmaskuoti gamybai naudotus ne itin kokybiškus ingredientus. Natūraliai tikra itališka pica visada drėgna, o ją paskaninti norisi nebent geru alyvuogių aliejumi. Vis dėlto, jei kepinys ruoštas nesivadovaujant tradicinėmis receptūromis, neretai jam pagardinti tiekiami prieskoningi majoneziniai ar pomidoriniai padažai.
Neapolietišką picą taip galima atpažinti ir pagal jos padą: pagrindas turi būti plonytis, o ji supti – gerokai storesni bei nuo krosnies kaitros stipriai apskrudę krašteliai. Pastarąjį aspektą dažnas lietuvis vertina kaip degėsius, o iš tikrųjų – tai būtinasis picos atributas, meiliai vadinamas „leopardinėmis dėmėmis“.
Galima iškepti ir namų orkaitėje
Skirtinguose Italijos regionuose pica kepama vis kitaip, o savo paslapčių turi ne tik restoranų kepėjai, bet ir kiekviena močiutė, itališkai vadinama tiesiog nonna. Savąją tradicijų užsklandą atvėrė ir C. Rampinini. Nors renginio metu pizzaiolo dalinosi patarimais, skirtais restoranų atstovams, tačiau patikino, kad tikrą itališką šedevrą galima nesudėtingai pasigaminti ir namuose. O tam – pakaks vos kelių ingredientų bei šiek tiek kantrybės.
Picos receptą, skirtą kepti namų orkaitėje galite rasti ČIA.
